Justinas Marcinkevičius
Palinkęs į meilę žmogau
Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.
Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.
Justinas Marcinkevičius
Ir meilė duonoj...
Ir meilė duonoj, ir gėlė balse:
Kiek duodi - tiek tavęs ir lieka.
Tai kas gi tu - ar kūnas, ar dvasia,
Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?
Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy
Suspaudžia širdį vasaros didumas.
Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi
Į žemę pelenas, į dangų dūmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą