Manęs dažnai prašo perverti senus karolius. Tiesą pasakius, ne labai mėgstu tai daryti. Ilgai ruošiuosi-turiu pribręsti vieną papuošalą paversti kitu. Kartais atrodo, kad senas daiktas tiesiog nenori keistis.
Akmenys (mineralai) formuojasi milijonus metų ir kas tie keli dešimtmečiai, kuriuos mes juos nešiojam ant kaklo, ant piršto ar riešo. Ir visgi susidūręs su žmogumi jis tarsi gimsta iš naujo-jis suskaldomas, jam suteikiama kita forma, jis nušlifuojamas, nupoliruojamas.
Kiekvienas gatavas papuošalas turi lyg ir kažkokią savo aurą. Išardydamas jį tu ją sugriauni. Prieš pradedant kažką perdaryti mane kausto lyg kažkokia vidinė baimė-ar sugebėsiu aš sukurti tam papuošalui naują aurą. Ar jis gerai nešiosis, ar tiks savininkui? Ar žmogus nesigailės papuošalą pakeitęs?
Šiandien perdariau senus sovietmetinius gintaro karolius žmogui, kurį labai gerbiu ir kuris man labai patinka. Gyvenime ji patyrė daug sunkumų, didelę šeimos tragediją, bet tai nesužlugdė jos, nesunaikino jos jumoro jausmo, jaunatviško (nors ji tikrai ne jaunuolė) polekio. Aš ja žaviuosi. Ji norėjo „gydomųjų“ karolių virvelės, be jokių papildomų pagražinimų. Ji turi skydliaukės problemų, o kaip žinia, gintaras teigiamai veikia šį organą. Karoliai gavosi labai paprastučiai-nėra kuo pasigirti, bet tai labai puiki proga pakalbėti apie gintarą.
